Gyvybės diena
Kasmet paskutinį balandžio sekmadienį minima Gyvybės diena. Šią dieną pasiūlė švęsti Kardinolų Konsistorija Vyskupų konferencijose dar 1991 metais. Tačiau šventė išpopuliarėjo ją aktyviau paraginus švęsti Popiežiui Jonui Pauliui II-ajam, 1995 m.
1998 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsiliepdama į Šv. Tėvo raginimą, nutarė šią dieną kasmet minėti Lietuvos bažnyčiose. Šią dieną apie svarbias gyvybės išsaugojimo problemas kalbama ne tik bažnyčiose, bet ir rengiamos paskaitos, konferencijos.
Šios dienos tikslas – paskatinti visuomenę daugiau dėmesio skirti žmogaus gyvybės prasmei ir vertei; atkreipti dėmesį į abortų ir eutanazijos problemas.
Gyvybės diena – tai diena, kalbanti apie vyro ir moters meilę, santuoką, ištikimybę, šeimą, nes šeima yra naujos gyvybės lopšys. Kiekvienas sąmoningas, doras ir geros valios žmogus turi saugoti ir mylėti žmogiškąją gyvybę nuo jos prasidėjimo momento iki natūralios mirties.
Šią dieną prisimenami visi, kurie ne savo noru iškeliavo į Amžinojo Tėvo namus: paniekintieji, nukankintieji, ištremtieji, nužudytieji. Kas gali pateisinti nebylų skausmą tų nužudytųjų, kurie negalėjo patirti motinos akių šviesos ir tėviškos meilės?
Gyvybės diena – tai pasipriešinimas technologijoms su žmogaus embrionais mėgintuvėliuose, jų naikinimui egoizmo tikslais: dirbtiniam apvaisinimui norint susilaukti kūdikio ar kamieninių ląstelių gavimui iš embrionų norint gydyti kai kurias ligas.
Gyvybės diena – tai meilės įstatymo laikymosi diena, kai padedame visiems silpnesniems, mažiems, ligoniams ir visiems reikalingiems mūsų pagalbos, kai neskirstome žmonių į vertingus ir nevertingus, atgyvenusius, pasenusius.
Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium vitae rašė: „Be to, kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai, bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais; taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi kaip su grynais pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, – visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi. Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius. Jie taip pat skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę“.
